Fotografija specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdymo ...

80 Socialinis ugdymas / Socialinė klasterizacija tvarioje visuomenėje / 2017, t. 45, Nr. 1

Sumaniosios edukacijos iššūkiaiAktyvioji socialinė įtrauktis

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/su.2017.6

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011

Socialinis ugdymas / Socialinė klasterizacija tvarioje visuomenėjeSocial Education / Social Clustering in Sustainable Society2017, t. 45, Nr. 1, p. 80–92 / Vol. 45, No. 1, pp. 80–92, 2017

Fotografija specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdymo proceseVaidotas Grigas

Lietuvos edukologijos universitetas, Socialinės edukacijos fakultetas, Socialinio ugdymo katedra, Studentų g. 39, 08106 Vilnius, [email protected]

Anotacija. Pažinti specialiųjų poreikių turinčius asmenis – tai pažinti skirtumus. Tokie as-menys gali turėti mąstymo, regos, klausos, judėjimo problemų. Pažinti tokių žmonių poreikius ir leisti jiems tobulėti ir prisitaikyti – didelė užduotis ugdytojams ir specialistams. Ugdymo tikslais vartojamas toks apibrėžimas: ypatingieji vaikai ir suaugę yra tie, kurių žmogiškosioms galioms visiškai realizuoti reikia specialiojo ugdymo ir papildomų paslaugų (Hallahan, 2003). Labai svarbu, jog asmenys, turintis specialiųjų poreikių, būtų ugdomi nuo vaikystės (arba nuo negalios pradžios). Taip būtų užtikrinta asmens raida ir gebėjimai. Specialiojo ugdymo reikia todėl, kad šie žmonės labai skiriasi nuo daugumos asmenų vienu ar keliais tokiais požymiais: jie gali būti protiškai atsilikę, turėti klausos ar regos sutrikimų, fizinių negalių, komunikacijos sutrikimų, patyrę smegenų traumas.

Ugdymo metodologija gerokai pažengė į priekį. Specialistai, dirbdami su specialiųjų poreikių turinčiais asmenimis, taiko įvairius metodus, kurie padeda asmeniui geriau pažinti save, kitus ir aplinką. XIX–XX a. vykę visuomeniniai-kultūriniai pokyčiai darė įtaką meno terapijos atsiradimui. Susidomėta vaikų ir proto negalią turinčių žmonių kūryba. Meno terapija – sistemingas, tikslingai organizuojamas procesas, kurio metu specialistas padeda klientui palaikyti ar atgauti fizinį ir dvasinį sveikatingumą. Jau Platonas pabrėžė meno svarbą ugdant žmogų – jis teigė, kad menas gali ugdyti ir gerąsias, ir blogąsias žmogaus savybes (Platonas, 2010). Taip pat nekyla abejonių dėl fotografijos panaudojimo tikslų. Fotografija kaip meno terapijos elementas specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdyme pradėtas taikyti neseniai. Fotografija yra viena iš meno terapijos sričių, kuri padeda asmeniui į aplinką pažvelgti kitaip, pasitelkus fotografiją parodyti savo stipriąsias puses, atsiverti, sustiprinti pasitikėjimą savimi, realizuoti savo sugebėjimus ir pomėgius. Fotografija plačiai taikoma užsienio šalyse ugdymo procesų metu, psichoterapiniuose užsiėmimuose, taip pat reabilitacijoje, sprendžiant asmenines ugdytinių bei klientų problemas. Mokslinės literatūros lietuvių kalba apie fotografijos terapijos panaudojimą

http://dx.doi.org/10.15823/su.2017.6

mailto:[email protected]

81

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011

Socialinis ugdymas / Socialinė klasterizacija tvarioje visuomenėje / 2017, t. 45, Nr. 1

Sumaniosios edukacijos iššūkiaiActive Social Inclusive

nėra, tačiau į šią sritį smarkiai gilinasi JAV ir Rusijos mokslininkai. Fotografijos panaudojimo galimybes atskleidžia S. Luis (2006), A. I. Kopytinas (2006), S. Sontag (2000), M. Barbi (2006), J. Weiser (2010), J. Lavrinec (2007) ir kiti. Nors fotografijos terapijos metodas yra tiriamas ir pateikiamas kaip specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdymo priemonė, tačiau praktikoje mažai naudojamas. Todėl fotografijos terapijos panaudojimas specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdyme yra labai aktuali tema šiomis dienomis.

Esminiai žodžiai: fotografija, specialieji poreikiai, ugdymas(is).

Įvadas

Žmogus su negalia – apibūdinamas kaip asmuo, kuris dėl įgimtos ar įgytos fizinės ar protinės negalios iš dalies arba visiškai negalintis kontroliuoti savo asmeninio arba socialinio gyvenimo, atlikti savo pareigų bei naudotis teisėmis, kurias suteikia įstatymai. Negalia yra fizinis arba protinis sutrikimas, kuris apriboja ar pakenkia esminėms gyvybi-nėms funkcijoms (klausai, regai, kalbėjimui, judėjimui), rūpinimuisi savimi, tobulėjimui ar darbui, atimantis, sumažinantis ar apribojantis asmens galimybę užsiimti kasdiene veikla ir jaustis visaverčiu visuomenės nariu (Ruolytė, 2005). Specialiųjų poreikių turintys vaikai – tai vaikai, kurie dėl įgimtų ar įgytų sutrikimų turi ribotas galimybes dalyvauti ugdymo procese, visuomenės gyvenime (Lemežytė, 2011).

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, 2014 m. Lietuvoje netekto darbingumo pensijos buvo mokamos 253,7 tūkst. gyventojų, t. y. 1,8 proc. mažiau nei 2013 m. Neįgalumo pensijas gaunančių vyrų ir moterų skaičiai skiriasi nedaug: 48 proc. vyrų ir 52 proc. moterų. Dažniausiai darbingo amžiaus asmenys pripažįstami neįgaliais dėl piktybinių navikų, kraujotakos sistemos, jungiamojo audinio ir skeleto ir raumenų sistemos ligų. 2014 m. pradžioje neįgalių vaikų skaičius siekė 15,0 tūkst. Vaikų pagrindinė negalios priežastis – psichikos ir elgesio sutrikimai, įgimtos formavimosi ydos, defor-macijos ir chromosomų anomalijos bei nervų sistemos ligos. Lietuva atitinka Jungtinių Tautų Organizacijos skelbiamas tendencijas, pagal kurias maždaug 10 proc. pasaulio gyventojų turi negalią.

2008–2009 mokslo metais specialiųjų poreikių vaikai sudarė daugiau nei 10 proc. visų Lietuvos mokinių. Daugelis šių mokinių (90 proc.) mokėsi įprastų bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiose klasėse kartu su bendraamžiais, 1 proc. – specialiosiose klasėse ir 9 proc. – specialiosiose mokyklose (Lemežytė, 2011).

82

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



Fotografija

Fotografija – vaizdų išsaugojimo technologija, taikant mechaninius, cheminius ar skaitmeninius metodus. Žodis kilęs iš graikų kalbos žodžių photos („šviesa“) bei graphis („teptukas“), kurie kartu reiškia piešimas šviesa. Šis terminas anglų ir vokiečių kalboje pradėtas vartoti 1839 metais.

Fotografijos žanrai: dokumentinė, reportažinė fotografija, portretas, peizažas, aktas, natiurmortas, montažas, kompiuterinė fotografija, reklaminė fotografija ir t. t. Kiekvienas žanras turi savitus suvokimo, pateikimo, vertinimo kriterijus. Kas taikytina peizažui, netinka portretui arba reportažui. Tačiau skirtingų žanrų jungtis vis dažniau sutinkama meninėje fotografijoje (Kuzmina ir Kuzminas, 2007, 80).

Fotografinis procesas – tai įvairių priemonių ir veiksmų kompleksas, kurio tikslas – sukurti fotografinį vaizdą, atitinkantį autoriaus poreikius. Pagrindinis šio komplekso valdymo uždavinys – aplinkybių analizė ir tinkamų fotografinių priemonių parinkimas siekiant užsibrėžto tikslo, motyvuoto techniniu ar kūrybiniu sumanymu (Lukys, 2008). Pasak A. Lukio (2008), fotografinio proceso eiga gali būti nagrinėjama kaip tam tikra veiksmų grandinė, cikliškai vedanti sumanymo įgyvendinimo link. Ji gali būti pateikta kaip tam tikras priemonių kompleksas, nuolat optimizuojamas įgyvendinimo procese grįžtamuoju ryšiu vertinant ir koreguojant pataisas (žr. 1 pav.).

turi savitus suvokimo, pateikimo, vertinimo kriterijus. Kas taikytina peizažui, netinka portretui arba

reportažui. Tačiau skirtingų žanrų jungtis vis dažniau sutinkama meninėje fotografijoje (Kuzmina ir

Kuzminas, 2007, 80).

Fotografinis procesas – tai įvairių priemonių ir veiksmų kompleksas, kurio tikslas – sukurti

fotografinį vaizdą, atitinkantį autoriaus poreikius. Pagrindinis šio komplekso valdymo uždavinys –

aplinkybių analizė ir tinkamų fotografinių priemonių parinkimas siekiant užsibrėžto tikslo,

motyvuoto techniniu ar kūrybiniu sumanymu (Lukys, 2008). Pasak A. Lukio (2008), fotografinio

proceso eiga gali būti nagrinėjama kaip tam tikra veiksmų grandinė, cikliškai vedanti sumanymo

įgyvendinimo link. Ji gali būti pateikta kaip tam tikras priemonių kompleksas, nuolat

optimizuojamas įgyvendinimo procese grįžtamuoju ryšiu vertinant ir koreguojant pataisas

(žr. 1 pav.).

1 pav. Fotografinio proceso vyksmas (Lukys, 2008, 23)

Psichologinės fotografijos funkcijos

Pasak A. Kopytino (2003), fotografija turi šias psichologines funkcijas:

1. Fokusavimo funkcija. Ši funkcija susijusi su fotografijos gebėjimu atgaivinti prisiminimus ir

leidžia išgyventi teigiamus ir neigiamus praeities įvykius. Pakartotinis neigiamų ar

traumuojančių įvykių išgyvenimas asmeniui gali būti psichologiškai nesaugus, bet

psichoterapijoje tai reikalinga tam, kad asmuo galėtų išanalizuoti įvykį arba sukurti kitokį

situacijos scenarijų su teigiama pabaiga. Ši funkcija taip pat susijusi su slaptomis individo

ypatybėmis. Dėl fotografijose užfiksuotų neįprastų situacijų, būsenų arba atliekamų

veiksmų, kurie anksčiau jam nebuvo būdingi, asmuo gali pats sau ir kitiems atsiverti iš

naujo.

1 pav. Fotografinio proceso vyksmas (Lukys, 2008, 23)

Psichologinės fotografijos funkcijos

Pasak A. Kopytino (2003), fotografija turi šias psichologines funkcijas:1. Fokusavimo funkcija. Ši funkcija susijusi su fotografijos gebėjimu atgaivinti prisi-

minimus ir leidžia išgyventi teigiamus ir neigiamus praeities įvykius. Pakartotinis neigiamų ar traumuojančių įvykių išgyvenimas asmeniui gali būti psichologiškai nesaugus, bet psichoterapijoje tai reikalinga tam, kad asmuo galėtų išanalizuoti

83

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



įvykį arba sukurti kitokį situacijos scenarijų su teigiama pabaiga. Ši funkcija taip pat susijusi su slaptomis individo ypatybėmis. Dėl fotografijose užfiksuotų neįprastų situacijų, būsenų arba atliekamų veiksmų, kurie anksčiau jam nebuvo būdingi, asmuo gali pats sau ir kitiems atsiverti iš naujo.

2. Stimuliavimo funkcija. Kuriant ir analizuojant fotografijas aktyvuojamos įvairios sensorinės sistemos: vizualinės (daugiausia informacijos gaunama per reprezen-tacinę sistemą, susijusią su vaizdu), audialinės (garsus ir klausą), kinestetinės (per jutimą, lytėjimą). Fotografuodamas asmuo bendrauja su pasauliu. Pasirinkdamas objektus fotografijai ir fotografuodamas asmuo įdeda nemažai pastangų, norė-damas išreikšti savo jausmus, valią ir išradingumą.

3. Integravimo funkcija. Fotografavimas, fotografijos suvokimas ir meninis jos perpratimas glaudžiai susijęs su įvairių sensorinių sistemų koordinacija, taip pat įvairių asociacijų atsiradimu: pradžioje – su fotografavimo objektu, vėliau – su galutiniu vaizdu. Dėl to gali atgyti prisiminimai, meninė vaizduotė, formuotis nauji vaizdiniai. Fotografijos procesas, neįsivaizduojamas be žmogaus sugebėjimų įgyvendinti savo pasirinkimą, tam tikru būdu įterpti objektą į asmeninių vertybių sistemą ir susieti jį su savo poreikiais ir patirtimi.

4. Objektyvioji funkcija. Ši fotografijos funkcija žmogui gali padėti geriau suvokti savo socialinę priklausomybę tam tikrai socialinei grupei (profesinei, kultūrinei, nacionalinei ir t. t.). Šiuo atveju ji atspindi jo santykių svarbą su žmonėmis ir daiktais, t. y. jo savęs indentifikavimo pagrindą. Žmogus gali suvokti, kaip jo mimika, poza, šukuosena, drabužiai, interjeras, jo „pašnekovai“ kadre susiję su jo kultūriniais, lytiniais, profesiniais jausmais ir poreikiu keistis. Fotografijos daro matomus žmogaus jausmus ir būdą, taip pat atspindi jo įvaizdį ir poelgius (2 pav.).

2 pav. Specialiųjų poreikių turintys vaikai – modeliai (2014)

Šaltinis: Bendro Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės komunikacijos ins-tituto ir Vilniaus „Versmės“ katalikiškosios gimnazijos projekto medžiaga (2014). Tikslas – fotografijose užfiksuoti specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracijos procesą bendrojo ugdymo mokykloje.

Fotografija – tai išorinių ir vidinių pokyčių dinaminis atspindys, leidžiantis pamatyti ir suprasti pokyčius, kurie vyksta tam tikrų įvykių metu arba psichoterapijos darbe.

2. Stimuliavimo funkcija. Kuriant ir analizuojant fotografijas aktyvuojamos įvairios sensorinės

sistemos: vizualinės (daugiausia informacijos gaunama per reprezentacinę sistemą, susijusią

su vaizdu), audialinės (garsus ir klausą), kinestetinės (per jutimą, lytėjimą).

Fotografuodamas asmuo bendrauja su pasauliu. Pasirinkdamas objektus fotografijai ir

fotografuodamas asmuo įdeda nemažai pastangų, norėdamas išreikšti savo jausmus, valią ir

išradingumą.

3. Integravimo funkcija. Fotografavimas, fotografijos suvokimas ir meninis jos perpratimas

glaudžiai susijęs su įvairių sensorinių sistemų koordinacija, taip pat įvairių asociacijų

atsiradimu: pradžioje – su fotografavimo objektu, vėliau – su galutiniu vaizdu. Dėl to gali

atgyti prisiminimai, meninė vaizduotė, formuotis nauji vaizdiniai. Fotografijos procesas,

neįsivaizduojamas be žmogaus sugebėjimų įgyvendinti savo pasirinkimą, tam tikru būdu

įterpti objektą į asmeninių vertybių sistemą ir susieti jį su savo poreikiais ir patirtimi.

4. Objektyvioji funkcija. Ši fotografijos funkcija žmogui gali padėti geriau suvokti savo

socialinę priklausomybę tam tikrai socialinei grupei (profesinei, kultūrinei, nacionalinei ir

t. t.). Šiuo atveju ji atspindi jo santykių svarbą su žmonėmis ir daiktais, t. y. jo savęs

indentifikavimo pagrindą. Žmogus gali suvokti, kaip jo mimika, poza, šukuosena, drabužiai,

interjeras, jo „pašnekovai“ kadre susiję su jo kultūriniais, lytiniais, profesiniais jausmais ir

poreikiu keistis. Fotografijos daro matomus žmogaus jausmus ir būdą, taip pat atspindi jo

įvaizdį ir poelgius.

2 pav. Specialiųjų poreikių turintys vaikai – modeliai (2014)

84

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



Kaip pasikeitė asmens išvaizda, poelgiai, aplinka įvairiuose gyvenimo etapuose galima pamatyti tik tada, kai turima daug fotografijų įvairiais žmogaus gyvenimo momentais. Itin svarbus individualus darbas su ugdytiniu, kuriuo metu jis galėtų lyginti įvairius etapus, juos analizuoti.

5. Semantinė funkcija. Ši fotografijos funkcija leidžia padėti žmogui pamatyti savo ir kitų žmonių poelgių ir išgyvenimų prasmę. Fotografija leidžia įamžinti akimirkas ir sutelkti savo dėmesį į tam tikrus momentus, kurie kasdieniame gyvenime galbūt ir neatrodo svarbūs. Taip pat nuotraukos sukuria aplinką, tinkamą savirefleksijai, dėl to žmonės gali pamatyti išgyvenimus ir poelgius kitu kampu, kartu suvokdami jų gilesnę arba alternatyvią prasmę.

6. Dekonstravimo funkcija. Ši funkcija leidžia asmeniui išsilaisvinti iš netikrų, aplinkos sukurtų vertybių, skatina kurti naują vertybių sistemą, kuri atspindi tikruosius žmogaus vidinius ir išorinius jausmus.

7. Žvelgimo kitu rakursu (angl. refreiming) funkcija. Ji padeda žmogui išlaisvinti tikrąjį ego ir praturtinti gyvenimišką patirtį. Pasitelkęs fotomontažą arba foto-koliažą, asmuo gali save ar kitus pamatyti kitame kūne, iš naujo išgyventi tam tikras situacijas, jas pamatyti kitaip, įgyvendinti svajones. Funkcija „įkūnija“ žmogų kitame kūne ar situacijose, kuriose žmogus gali jaustis užtikrintas ir nebijoti.

8. Atraminė funkcija. Ji leidžia susilaikyti nuo veiksmų, ateinančių iš pasąmonės, blaiviau įvertinti praeities situacijas. Vaizdai fotografijose yra kaip simbolinės priemonės, leidžiančios blogas emocijas paversti geromis, o veiksmus daro po-zityvius.

9. Saviraiškos funkcija. Ši funkcija realizuojama jau turint fotografijas ir jas kuriant. Pakartotinis fotografijų peržiūrėjimas gali išprovokuoti įvairias emocijas, ypač jeigu peržiūra vyksta supratingų žmonių aplinkoje. Ši funkcija tarsi sukelia emocijas ir asmuo išsivaduoja nuo skausmingų praeities patirčių. Jeigu kuriant nuotraukas asmuo yra kadre, jo emocijos ir jausmai gali pasireikšti per mimikos, laikysenos, kostiumų ir atributų pasirinkimą.

10. Apsauginė funkcija. Tai susiję su atotrūkiu nuo trauminės situacijos ir prisimi-nimų kontrole. Asmuo gali paslėpti tam tikras savo nuotraukas nuo artimųjų, jeigu jų peržiūra ar demonstracija žmogui kelia emocinį nesaugumą.

Apibendrinus A. Kopytino (2003) įžvalgas, galima teigti, jog fotografija turi didelį teigiamą psichologinį poveikį visiems asmenims, taip pat ir asmenims, turintiems specia-liųjų poreikių. S. Sontag (2000) mini, jog fotografija turi galių, kurių neturėjo jokia kita atvaizdų sistema, nes ne taip, kaip ankstesniosios, ji nepriklauso nuo atvaizdo gamintojo. Fotografija tapo vienas pagrindinių būdų ką nors patirti, sukurti dalyvavimo pojūtį.

85

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



Fotografijos terapija

Keičiantis visuomenei, kito ir ugdymas. Taip atsirado įvairūs meninio ugdymo va-riantai. A. Gaižutis (2007) teigė, kad nuo neatmenamų laikų Rytų šalyse ir Europoje buvo pastebėta, kad menu galima gydyti žmogaus sielą. Meno terapija sujungia visas moksli-nes ir papildomas kryptis, turinčias bendrą pagrindą: gydymui naudojamos skirtingos meninės veiklos formos, kūrybos produktai arba garsūs meno kūriniai.

Meninės veiklos ir kūrybiškumo panaudojimas dirbant su sveikatos problemų turin-čiais žmonėmis sukūrė vadinamąją socialinę meno terapijos kryptį. Šią kryptį tobulino taikomojo meno specialistai, neturintys specialaus medicininio ar psichologinio pasi-rengimo. Kurdami vizualinius menus, žmonės realizuoja savo gebėjimą veikti originaliai ir kurti.

L. Lebedeva (2013) pažymi, kad anglakalbėse šalyse apie meno terapiją (angl. art tera-phy) kalbama vadinamųjų plastinių menų kontekste: tapybos, grafikos, skulptūros, dizaino ir kitų kūrybos formų, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka vizualiniam komunikacijos kanalui. Taigi, galima teigti, jog fotografija yra viena iš meno terapijos sudedamųjų dalių.

Meno terapija turi nemažai teigiamos įtakos asmenims, turintiems specialiųjų porei-kių. Pagrindiniai meno terapijos pozityvūs reiškiniai tokie:

• Sukuria teigiamą emocinį nusiteikimą grupėje. • Palengvina komunikacijos procesą su bendraamžiais, mokytoju, kitais suau-

gusiaisiais. Bendras dalyvavimas meninėje veikloje padeda sukurti tarpusavio priėmimo, empatijos santykį.

• Sustiprina kultūrinį vaiko identitetą, padeda įveikti kalbinį barjerą, ypač įvai-riakultūrėse mokyklose.

• Padeda prisiliesti prie tų realių problemų ar fantazijų, kurias dėl kokių nors prie-žasčių yra sudėtinga aptarti žodžiu.

• Suteikia galimybę simboliniame lygmenyje eksperimentuoti su įvairiausiais jausmais, tyrinėti ir išreikšti juos socialiai priimtina forma. Meno terapija padeda perdirbti mintis ir emocijas, kurias žmogus įpratęs slopinti.

• Ugdo vidinės kontrolės jausmą. Meno terapijos užsiėmimai sudaro sąlygas eks-perimentavimui su kinestetiniais ir regimaisiais pojūčiais, stimuliuoja sensomo-torinių gebėjimų bei dešiniojo smegenų pusrutulio, kuris atsakingas už intuiciją ir orientavimąsi erdvėje, vystymąsi.

• Skatina save išreikšti kūrybiškai, lavina vaizduotę, ugdo estetinę patirtį, vaizduo-jamosios veiklos įgūdžius bei meninius gebėjimus.

• Padidina žmogaus gebėjimą adaptuotis kasdieniame gyvenime ir mokykloje. Sumažina su mokymusi susijusį nuovargį, negatyvias emocines būsenas.

• Efektyvi koreguojant įvairius asmenybės nukrypimus ir augimo sutrikimus. Remiasi sveiku asmenybės potencialu, vidiniais savireguliacijos ir išgijimo me-chanizmais.

86

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



• Leidžia kurti meile ir abipusiu prieraišumu pagrįstus santykius su vaiku, taip kompensuojant galimą jų trūkumą tėvų namuose.

Pasaulyje jau apie 60 metų plėtojami specialieji meninio ugdymo ar veiklos metodai. Per tą laiką susiformavo keletas meninio ugdymo krypčių ir skirtingi požiūriai į šios veiklos pobūdį. Viena iš tokių sampratų pagrįsta normalizacijos idėja. Dėl jos poveikio nemažai pasikeitė protinę negalią turinčiųjų gyvenimas ir ugdymas. Susiformavo nuos-tata, kad protiškai atsilikusieji nėra ligoniai (nes liga įgyjama ir išgydoma, o protinis atsilikimas įgimtas ir neišgydomas), jiems tik reikia sudaryti kiek įmanoma normales-nes sąlygas gyventi laimingą ir visavertį gyvenimą. Meninė veikla – tai saviraiška, kuri teikia pozityvių išgyvenimų. Kūrybinis procesas tuomet turi verbalinės ar neverbalinės komunikacijos ir saviraiškos prasmę. Sutrikusio intelekto asmenų kūryba pasižymi naivumu, tyrumu, atvirumu, nuoširdumu, spontaniškumu. Kūrybiniam procesui ypač reikšmingas spontaniškumas, kuris leidžia laisvai ir drąsiai naudotis meninės raiškos priemonėmis (Piličiauskas, 2005, 31–32).

R. Kučinskienė (2006) teigia, jog menų terapiją sudaro trys skirtingos kryptys, ku-rias sieja bendri bruožai – menine-kūrybine veikla siekiama gydomojo, nukreipiamojo poveikio asmeniui:

1. Menų psichoterapija – pagrįsta psichoterapiniais santykiais, medicinos mokslu ir psichoanalizės teorijomis.

2. Menų terapija socialinėje srityje – orientuojasi į tokių asmenų užimtumą ir kreipia dėmesį į estetinius meninės produkcijos aspektus.

3. Menų terapija ugdant – akcentuoja sveikąjį asmenybės potencialą. Pagrindiniai tikslai – žmogaus ugdymas ir socializacija.

Meninė veikla aktuali ne tik asmens psichinei raiškai ar gydant psichikos sutriki-mus, bet ir socializacijai. Vis daugiau pedagogų, menininkų ir mokslininkų mene ieško ne tik estetinės, pažintinės, bet ir socialinės prasmės. Menas gerina gyvenimo kokybę (Vilkelienė, 2007).

Išnagrinėjus įvairių šalių mokslininkų nuomonę, daroma išvada, jog menų terapija taikoma įvairioms visuomenės grupėms, o sritys sujungia tiek žmogaus socialinę, psi-chinę, savęs pažinimo, raidos tiek meninės saviraiškos sferas. Meninis ugdymas turi didelę reikšmę mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, ugdymui, nes bendraujant meno kalba, nepriklausomai nuo sutrikimų, keičiasi socialinė, emocinė, pažintinė informacija, randami vidiniai išgyvenimai ir dvasiniai ryšiai.

Meno terapijos sąvoka dėl savo raiškos yra įvairialypė. Dėl to raiška gali būti grin-džiama muzikos garsais (muzikos terapija), šokio judesiais (šokio ir judesio terapija), vaizdais (dailės terapija), dramos išraiškos metodais (vaidybos arba teatro terapija), eilėmis (poezijos terapija), fotografijomis (fototerapija) ir kt.

Meninės fotografijos terapija – vienas iš psichoterapinių metodų, taikomų dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais asmenimis. Šį metodą išplėtojo M. E. Burno (1989), siekdamas teikti pagalbą psichologinių problemų turintiems asmenims (jaučiantiems

87

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



nepasitikėjimą savimi, sergantiems depresija) (Копытин, 2006). Metodo esmė yra tai, kad žmogus, studijuodamas savo charakterį ir savo lėtinius sutrikimus, fiksuoja išorinio pasaulio vaizdus, artimus savo vidiniams išgyvenimams. Vėliau, peržiūrėdamas šias nuotraukas, asmuo atpažįsta savo vidinį pasaulį, suvokia savo silpnąsias vietas. Šis me-todas padeda asmeniui suprasti savo veiklos prasmę. Suprasdamas savo unikalumą, dėl meninės fotografijos žmogus vis labiau susipažįsta su savo silpnosiomis ir stipriosiomis charakterio savybėmis, o tai reiškia, kad geriau supranta savo vietą tarp kitų žmonių. Kūrybinė saviraiška fotografuojant, pasak M. E. Burno, glaudžiai susijusi su menine terapija gamtoje (savęs atradimas gamtoje, harmonija su aplinka, žmonėmis, peizažais, augalais ir gyvūnais).

Metodas pradėtas taikyti 1990 m. Rusijoje. Pradžioje buvo dirbama su psichiškai sveikais žmonėmis, siekiant jų psichologinės korekcijos norint pakeisti neigiamus charak-terio bruožus teigiamais. Terapija buvo taikoma bevaliams, neryžtingiems, nedrąsiems, nerimastingiems žmonėms.

V. A. Svenickaja (iš Копытин, 2006) teigia, kad kai asmens, šiuo atžvilgiu vaiko, turin-čio specialiųjų poreikių, savojo „Aš“ ribos išplaukusios arba trapios, svarbu įtraukti tokį vaiką į kūrybinį darbą, pavyzdžiui, sukuriant vizualinį atvaizdą pasitelkus fotografiją. Tokiu būdu galima gerinti vaiko būklę ir stiprinti asmenybę.

Fotografijos terapijos rezultatas nėra orientuotas į nuotraukų profesionalumą. Terapi-jos metu dėmesys skiriamas asmens vidiniams išgyvenimams fotografavimo metu arba analizuojant jo turimas asmenines fotografijas, taip pat dažnai naudojamos kitų autorių fotografijos. Asmuo atsiskleidžia ne tik fotografuodamas kitus, leisdamas fotografuoti save, bet ir analizuodamas kitų darytas nuotraukas (3 pav.). Yra išskiriamos penkios fototerapijos technikos (Weiser, 2010):

1. Nuotraukos darytos paties asmens

3 pav. Specialiųjų poreikių turintys vaikai – fotografai (2014)

Šaltinis: Bendro Lietuvos edukologijos universiteto So-cialinės komunikacijos instituto ir Vilniaus „Versmės“ katalikiškosios gimnazijos projekto medžiaga (2014). Tikslas – fotografijose užfiksuoti specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracijos procesą bendrojo ugdymo mokykloje.

atsiskleidžia ne tik fotografuodamas kitus, leisdamas fotografuoti save, bet ir analizuodamas kitų

darytas nuotraukas. Yra išskiriamos penkios fototerapijos technikos (Weiser, 2010):

1. Nuotraukos darytos paties asmens

3 pav. Specialiųjų poreikių turintys vaikai – fotografai (2014)

Šaltinis: Bendro Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės komunikacijos instituto ir Vilniaus „Versmės“

katalikiškosios gimnazijos projekto medžiaga (2014). Tikslas – fotografijose užfiksuoti specialiųjų poreikių turinčių

vaikų integracijos procesą bendrojo ugdymo mokykloje.

Terapijoje gali būti naudojamos paties asmens nuotraukos arba jo sukurtos (galima naudoti

atvirutes, žurnalų iškarpas). Dažnai naudojamos kelerių metų senumo nuotraukos, kurios padeda

įžvelgti asmens pokyčius. Nuotraukų tematika yra laisvai pasirenkama, asmuo pats gali išsirinkti

savo nuotraukų objektą, o tai jam sukelia pasitikėjimo savimi jausmą, didina savivertę ir suteikia

kūrybos laisvę.

88

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



Terapijoje gali būti naudojamos paties asmens nuotraukos arba jo sukurtos (galima naudoti atvirutes, žurnalų iškarpas). Dažnai naudojamos kelerių metų senumo nuotrau-kos, kurios padeda įžvelgti asmens pokyčius. Nuotraukų tematika yra laisvai pasirenkama, asmuo pats gali išsirinkti savo nuotraukų objektą, o tai jam sukelia pasitikėjimo savimi jausmą, didina savivertę ir suteikia kūrybos laisvę.

2. Nuotraukos, darytos kitų žmonių, kur yra užfiksuotas asmuo

4 pav. Specialiųjų poreikių turintys vaikai – ir modeliai, ir fotografai (2014)

Šaltinis: Bendro Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės komunikacijos instituto ir Vilniaus „Vers-mės“ katalikiškosios gimnazijos projekto medžiaga (2014). Tikslas – fotografijose užfiksuoti specialiųjų poreikių turinčių vaikų integracijos procesą bendrojo ugdymo mokykloje.

Nuotraukos, darytos kitų žmonių, leidžia pamatyti, kaip skirtingi žmonės skirtingai mato ir fiksuoja tą patį asmenį, o asmuo pamato save iš šalies, kitokį nei įpratęs save matyti veidrodyje. S. Sontag (2000) nuotraukas vertino realiau nei žmones ir teigė, kad per nuotraukas žmones galima geriau pažinti. Fotografijos parodo žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Asmuo gauna galimybę pamatyti, kaip jo savęs reprezentavimas atrodo aplinkiniams (4 pav.).

3. Asmens darytos fotografijos, kur užfiksuotas jis patsAsmuo, fotografuodamas pats save, visiškai kontroliuoja procesą ir yra pats atsakingas

už savo atvaizdo kūrimą. Dažnai nuotrauka atspindi vaizdą, koks asmuo nori būti ar kaip save įsivaizduoja. Terapijos metu galima paprašyti jo užfiksuoti save tokį, „kokį mama nori mane matyti“, „kokį noriu, kad kiti mane matytų“, „koks buvau vaikystėje“ arba analizuojant šiek tiek giliau: „Koks aš būčiau, jei neturėčiau šių problemų“, „kitoks aš“, „koks aš būčiau, jei nebūčiau dabartinis aš“. Nuotraukų analizė verčia žmogų užduoti pačiam sau klausimą: „Kaip aš iš tikrųjų atrodau?“ (Копытин, 2006)

2. Nuotraukos darytos kitų žmonių, kur yra užfiksuotas

asmuo

4 pav. Specialiųjų poreikių turintys vaikai – ir modeliai, ir fotografai (2014) Šaltinis: Bendro Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės komunikacijos instituto ir Vilniaus „Versmės“

katalikiškosios gimnazijos projekto medžiaga (2014). Tikslas – fotografijose užfiksuoti specialiųjų poreikių turinčių

vaikų integracijos procesą bendrojo ugdymo mokykloje.

Nuotraukos, darytos kitų žmonių, leidžia pamatyti, kaip skirtingi žmonės skirtingai mato ir

fiksuoja tą patį asmenį, o asmuo pamato save iš šalies, kitokį nei įpratęs save matyti veidrodyje.

S. Sontag (2000) nuotraukas vertino realiau nei žmones ir teigė, kad per nuotraukas žmones galima

geriau pažinti. Fotografijos parodo žmogų tokį, koks jis yra iš tikrųjų. Asmuo gauna galimybę

pamatyti, kaip jo savęs reprezentavimas atrodo aplinkiniams (4 pav.).

3. Asmens darytos fotografijos, kur užfiksuotas jis pats

Asmuo, fotografuodamas pats save, visiškai kontroliuoja procesą ir yra pats atsakingas už savo

atvaizdo kūrimą. Dažnai nuotrauka atspindi vaizdą, koks asmuo nori būti ar kaip save įsivaizduoja.

89

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



4. Šeimos nuotraukų albumaiS. Sontag (2000) šeimos narių individų įamžinimą laiko ankstyviausia masinio

fotografijos naudojimo forma. Iš fotografijų šeimos sudėsto ištisas savo kronikas, daž-niausiai būna nesvarbu, kas yra fotografuojama. Svarbu, kad tai būtų išsaugota. Šeimos nuotraukų albumai nėra tiesiog nuotraukų kolekcija, tai įrodymas, kad yra žmonių, kuriems tu rūpi ir kurie tave palaiko. Šios kolekcijos jaunesniems terapijos dalyviams padeda susipažinti su giminės istorija, o kitiems – atgaivinti prisiminimus, analizuojant sieti praeitį su dabartimi.

5. Nuotraukų projekcijosVartojamas žodis „projekcija“ reiškia, kad vidiniai mūsų išgyvenimai, kurie dažnai

būna slepiami, yra perteikiami kalbant apie kitus žmones, šiuo atveju aptariant vaizdą fotografijoje. Apibūdindamas nuotrauką asmuo nejučia atskleidžia savo nerimą, vidi-nius konfliktus (Копытин, 2006). Ši technika remiasi savo minčių išsakymu žvelgiant į fotografiją, čia kyla klausimų: „Kokia yra nuotraukos istorija, jei nežinote, pabandykite ją sukurti?“; „Kokios mintys ar prisiminimai iškilo pamačius šią nuotrauką?“; „Kaip pavadintum šią nuotrauką?“ ir t. t. Tokie klausimai neleidžia ugdytiniui kalbėti abs-trakčiais sakiniais, taip yra labiau gilinamasi į jo jausmus ir emocijas, o jo mintys yra lengvai suprantamos.

Šias technikas taiko daugelis profesionalų, jas galima taikyti tiek ugdyme, tiek tera-pijoje. Ulla Halkola ir bendraautoriai (2009), remdamiesi skirtingomis mokslo sritimis, fotografijos panaudojimą suskirstė į tris skirtingus kontekstus (žr. 4 pav.):

1. Psichoterapijos – fotografijas ir fotografiją gali naudoti patyręs specialistas.2. Sveikatos, socialinis ir edukacinis – terapeutu gali tapti žmogus (gydytojai, slau-

gė, psichologai, socialiniai darbuotojai, konsultantai), turintis kompetencijų ir patirties taikyti fotografiją ir nuotraukas terapijoje.

3. Kiti aspektai – fotografiją ir nuotraukas gali taikyti kiti profesionalai (mokytojai, dailininkai, konsultantai).

4 pav. Fotografijos panaudojimas skirtingose sferose (Halkola et al., 2009)

Šaltinis: Halkola, U., Koffert, T., Koulu, L., Krappala, M. et al. (2009). Phototherapyeuropen learning and healing with phototherapy. University of Turku [interaktyvus], [žiūrėta, 2015 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://phototherapyeurope.utu.fi/photoeurope_handbook.pdf.

4 pav. Fotografijos panaudojimas skirtingose sferose (Halkola et al., 2009) Šaltinis: Halkola, U., Koffert, T., Koulu, L., Krappala, M. et al. (2009). Phototherapyeuropen learning and healing

with phototherapy. University of Turku [interaktyvus], [žiūrėta, 2015 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą:

http://phototherapyeurope.utu.fi/photoeurope_handbook.pdf.

Fotografijos terapijos esmė – pacientų dvasinis atgimimas per savo ir kitų žmonių jausmų

atpažinimą, kūrybinį požiūrį į gyvenimą ir savo charakterio supratimą. Trumpalaikės meninės

saviraiškos terapijos metodas apima individualius ir grupinius užsiėmimus, taip pat namų darbus.

Psichoterapinis fotografijos panaudojimas būtinas dirbant su pacientais, turinčiais įvairių

psichinių negalių. Pastebima, kad savarankiškas fotografavimas teigiamai veikia pacientus.

Grupiniai gydomieji seansai vyksta jaukioje svetainėje, ant kurios sienų kabo pacientams artimi

piešiniai ir jų pačių darytos fotografijos. Patalpos interjeras keičiasi, atsižvelgiant į grupę, kuri dirbs

kambaryje, taip pat pagal užsiėmimo temą, siekiant perteikti nuotaiką, arba pagal nagrinėjamo

rašytojo ar menininko kūrybą. Pacientai tiesiogiai dalyvauja kuriant kambario interjerą, puošia arba

konsultuoja puošiančiuosius. Nuotraukos – svarbiausia interjero detalė (Копытин, 2006).

M. E. Burno taip aprašo įvairių pacientų nuotraukų ypatumus:

• Intensyvių banguojančių emocijų pacientas – cikloidas – kūryboje gurmaniškas, siekia

grožio, spalvų. Jautrūs, pedantiški pacientai ieško realistiškų formų, linksta prie jaukių

gamtos ir buities kampelių. Neramiuose minkštuose atvaizduose skamba vertybinis

analitinis apmąstymas.

• Ypatingai jautrių, vidiniame pasaulyje užsisklendusių pacientų – šizoidų (asmenybės

sutrikimas, kuriam būdingas ekscentriškas elgesys, afekto bei elgesio anomalijos) –

nuotraukos skiriasi nuo kitų visatos tragizmo skambesiu, grėsmės nuojauta, budistine

tuštuma, kuri atsispindi net paprasčiausiuose daiktuose. Savo vidine savigyna tokie

pacientai ieško ramybės pavojuje, „bent jau jauti, kad iš tikro gyveni, kai bijai“, „kuo

90

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



Fotografijos terapijos esmė – pacientų dvasinis atgimimas per savo ir kitų žmonių jausmų atpažinimą, kūrybinį požiūrį į gyvenimą ir savo charakterio supratimą. Trum-palaikės meninės saviraiškos terapijos metodas apima individualius ir grupinius užsiė-mimus, taip pat namų darbus.

Psichoterapinis fotografijos panaudojimas būtinas dirbant su pacientais, turinčiais įvairių psichinių negalių. Pastebima, kad savarankiškas fotografavimas teigiamai veikia pacientus. Grupiniai gydomieji seansai vyksta jaukioje svetainėje, ant kurios sienų kabo pacientams artimi piešiniai ir jų pačių darytos fotografijos. Patalpos interjeras keičiasi, atsižvelgiant į grupę, kuri dirbs kambaryje, taip pat pagal užsiėmimo temą, siekiant perteikti nuotaiką, arba pagal nagrinėjamo rašytojo ar menininko kūrybą. Pacientai tiesiogiai dalyvauja kuriant kambario interjerą, puošia arba konsultuoja puošiančiuosius. Nuotraukos – svarbiausia interjero detalė (Копытин, 2006).

M. E. Burno taip aprašo įvairių pacientų nuotraukų ypatumus:• Intensyvių banguojančių emocijų pacientas – cikloidas – kūryboje gurmaniškas,

siekia grožio, spalvų. Jautrūs, pedantiški pacientai ieško realistiškų formų, links-ta prie jaukių gamtos ir buities kampelių. Neramiuose minkštuose atvaizduose skamba vertybinis analitinis apmąstymas.

• Ypatingai jautrių, vidiniame pasaulyje užsisklendusių pacientų – šizoidų (as-menybės sutrikimas, kuriam būdingas ekscentriškas elgesys, afekto bei elgesio anomalijos) – nuotraukos skiriasi nuo kitų visatos tragizmo skambesiu, grėsmės nuojauta, budistine tuštuma, kuri atsispindi net paprasčiausiuose daiktuose. Savo vidine savigyna tokie pacientai ieško ramybės pavojuje, „bent jau jauti, kad iš ti-kro gyveni, kai bijai“, „kuo baisiau, tuo gražiau“. Juos įkvepia nesuprantamumas, kosminė simbolika. Demonstratyvūs ir teatrališki pacientai stengiasi parodyti savo ypatingumą ryškiai ir iššaukiančiai (Копытин, 2006).

Apibendrinant galima teigti, kad fotografijos panaudojimas yra labai svarbus specia-liųjų poreikių turinčių asmenų ugdyme. Asmuo per fotografiją gali perteikti išgyvenimus, jausmus nenaudodamas verbalinės komunikacijos. S. Luis (2006) pastebi, kad taikant fotografijų metodą dirbant su specialiųjų poreikių turinčiais vaikais galima tirti proble-mą, susijusią su praradimais ar atradimais, su asmeniui svarbiais žmonėmis. Šis metodas suteikia galimybę pažinti tiek fizinių negalių, tiek psichologinių negalių turinčius vaikus, suprasti jų problemas. Fotografijos naudojimas padeda vaikams ir suaugusiesiems spręsti socialines ir psichologines problemas, nes negalią turintiems asmenims dažnai trūksta pasitikėjimo savimi ir drąsos, taip pat fotografija vaikams suteikia „dalyvavimo“ gali-mybę. Taip vaikai, būdami tarp žmonių, turi galimybę įsisavinti visuomenei priimtinas normas, elgesį. Tapęs drąsesnis ir pažinęs aplinką per fotografijas, vaikas geba lavinti savo meninius sugebėjimus ir naudoti fotografiją kaip saviraiškos priemonę.

91

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



Išvados

1. Išanalizavus tiek Lietuvos, tiek užsienio šalių mokslinę literatūrą, galima teigti, jog negalia – tai bet koks sutrikimas, sužalojimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris riboja arba sumažina žmogaus galimybes užsiimti kasdienine veikla, daly-vauti visuomeniniame gyvenime, užsiimti mėgstama veikla. Dėl asmens negalios atsiranda daug veiksnių, kurie turi įtakos žmogaus gyvenimo kokybei.

2. Mokslinėje literatūroje rašoma apie menų terapijos taikymo galimybes dirbant su įvairiomis asmenų grupėmis. Fotografijos terapija kaip meno terapijos dalis nėra nagrinėjama Lietuvos autorių moksliniuose darbuose. Užsienio autoriai išskiria metodus, kaip dirbama su negalią turinčiais asmenimis. Daug dėmesio skiriama darbui su psichinę negalią turinčiais asmenimis. Fotografijos terapija gali būti taikoma dirbant individualiai ir grupėmis. Fotografijos terapija skatina asmenų, turinčių specialiųjų poreikių, teigiamus psichikos pokyčius, turi įtakos asmens psichinei, socialinei ir fizinei gerovei. Vaikams, turintiems specialiųjų poreikių, tokia pagalba gerina savivertę ir savijautą. Fotografija yra puiki sritis mokinių, turinčių specialiųjų poreikių, saviraiškai.

Literatūra

Gaižutis, A. (1998). Meno sociologija. Vilnius: Enciklopedija.Halkola, U., Koffert, T., Koulu, L., Krappala, M. et al. (2009). Phototherapyeuropen learning and

healing with phototherapy. University of Turku [interaktyvus], [žiūrėta, 2015 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://phototherapyeurope.utu.fi/photoeurope_handbook.pdf.

Hallahan, D. P. (2003). Ypatingieji mokiniai: specialiojo ugdymo įvadas. Vilnius: Alma littera.Karvelis, V. (1979). Anomalus vaikas–šeima–mokykla. Kaunas: Šviesa.Kučinskienė, R. (2006). Dailės terapija. Seminarų užrašai. Vilnius: Kronta.Kuzmina, T. ir Kuzminas, J. (2007). Fotografijos meno pradmenys: Vadovėlis 11–12 klasei. Kaunas:

Šviesa.Lavrinec, J. (2007). Fotografija: tarp teorijos ir praktikos. Filosofija. Sociologija, 3.Lemežytė, I. (2011-12-09). Vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, ikimokyklinio ugdymo

organizavimas [interaktyvus], [žiūrėta 2015 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ikimokyklinis.lt/index.php/straipsniai/teveliams/vaiku-turinciu-specialiuju-ugdymosi-poreikiu-ikimokyklinio-ugdymo-organizavimas/5476.

Liaudanskienė, V. (2006). Bendravimo su vaikais, turinčiais įvairaus lygio negalią, būdai ir technologijos. Vilnius: Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“.

LR socialinės apsaugos ir darbo ministerija. (2015). [interaktyvus], [žiūrėta 2015 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://www.socmin.lt/lt/socialine-integracija/neigaliuju-socialine-integracija/statistika.html.

92

ISSN 1392-9569E-ISSN 2351-6011



Lukys, A. (2008). Medijų pagrindai. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla.Neįgaliųjų meninis ugdymas: metodikos ir terapijos aspektai. (2005). Sud. A. Piličiauskas. Vilnius:

Kronta.Platonas. (2000). Valstybė. Vilnius: Pradai.Ruolytė, R. (2005). Pažink negalią. Vilnius: Etnomedijos intercentras [interaktyvus],

[žiūrėta 2015 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vdu.lt/wp-content/uploads/2012/07/35091.pdf.

Sontag, S. (2000). Apie fotografiją. Vilnius: Baltos lankos.Valiulis, S. (2011). Apie fotografiją. Vilnius: Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas. Vilkelienė, A. (2007). Specialioji meno edukologija: Metodinė priemonė. Vilnius: Vilniaus

pedagoginio universiteto leidykla. Weiser, J. (2010). Photo therapy techniques exploring the secrets of personal snapshots and family

albums. Копытин, А. И. (2006). Фототерапия. Использование фотографии в психологической

практике. Москва: Когито-Центр.Копытин, А. И. (2006). Арт-терапия – новые горизонты. Москва: Когито-Центр.Лебедева, Л. D. (2000). Арт-терапия в педагогикe. Педагогика, 9.

Photography of People with Wpecial Needs in the Educational ProcessVaidotas Grigas

Lithuanian University of Educational Sciences, Faculty of Social Education, Social Education Department, Studentų St. 39, LT-08106 Vilnius, Lithuania, [email protected]

Summary

Art therapy is a systematic, well-organized process in which the practitioner helps the client with special needs or regain physical and spiritual health. Photography as an art therapy element of special needs education introduced recently. Photography is one of the areas of art therapy, which helps a person to look at the environment differently, to show their strengths, open up, enhance self-confidence to realize their talents and hobbies of photography assistance. Photography is widely used in foreign educational processes during psychotherapy sessions, as well as rehabilitation, dealing with individual pupils and customer problems.

Keywords: photography, special needs education.

Gauta 2016 10 30 / Received 30 10 2016Priimta 2017 01 12 / Accepted 12 01 2017

mailto:[email protected]

Date post:	27-Nov-2021
Category:	Documents
Upload:	others
View:	2 times
Download:	0 times

Fotografija specialiųjų poreikių turinčių asmenų ugdymo ...

Documents