vilnius, 2012

Iš anglų kalbos vertė Ema Bernotaitė

© Ellen Sussman, 2011. By arrangement with the Author. All rights reserved. © Vertimas į lietuvių kalbą, Ema Bernotaitė, 2012© Leidykla VAGA, 2012

ISBN 978-5-415-02286-1

UDK 821.111(73)-31Su93

Ellen SussmanFrench Lessons

Džilijanai ir Sofi, paryžietėms mano mergaitėms, ir Nilui, mano meilei.

Ellen SussmanFrench Lessons

7

Mok ytojai

Žėrintys saulės spinduliai pabiro vidun pro prancūzų kalbos mokyklos Vivre à la Française langus. Pastaruoju metu lijo išti-sas dienas, net ištisas savaites, todėl staiga pro debesų properšą švystelėjusi saulė privertė visus, tūnančius niūriame kabinete, akimirką stabtelėti ir pasisukti veidu į šviesą. Rytas dar visai ankstyvas, žmonės iki galo neatsibudę, tik jauna moteris sumur-ma: Bonjour, soleil. Nikò nusišypso. Tada trinkteli durys ir visi tarsi pabudę ūmai sujuda sukruta. Nikò mirksėdamas apsidairo, tikisi išvysti kokį nors ženklą, pranešantį apie tai, ką jis jau ir taip žino: kai kas pasikeitė. Ir ne vien dėl saulės. Taip pat ir dėl dienos, kuri vėl nauja ir daug žadanti. Atrodo, kiekvienas kabi-neto kampelis nušvito maudydamasis saulės spinduliuose. Net pamėkliška mergina šypteli Nikò puse lūpų, tiesdama jam iš už stalo lapą su darbotvarke.

Žinoma, šiandien pamoka iš tiesų žada kai ką nauja – Džousę Felton. Jam patinka vardo skambesys. Toks amerikietiškas – jau įsivaizduoja šviesiaplaukę mergaičiukę į uodegą surištais plau-kais, pasiruošusią užkariauti Paryžių. Jo Paryžių. Jis parodys jai, kaip tai padaryti. Nikò susikiša į užpakalinę kelnių kišenę

8

spausdintą lapą su mokinės vardu ir pamokos detalėmis – pra-džios laiku, trukme, prancūzų kalbos lygiu ir pastaba, į ką reikė-tų atkreipti dėmesį.

Laikas susitikti kavinėje su Šantale.Nikò išeina iš kalbų mokyklos į rue de Paradis. Prieš pasuk-

damas į kavinę ant kampo jis nužvelgia gatvę priešinga kryptimi. Kažkas patraukė dėmesį – atodūsis, sušnarėjęs apdaro audinys, nuoga ranka. Prisimerkęs nuo saulės jis gatvės gale pamato du žmones. Moteris spaudžia vyrą prie pastato sienos. Nuogos ta-tuiruotos jos rankos it žaibai zigzagais laksto jo įdegusiu kūnu, gniaužia pečius. Ji pasilenkia ir įsisiurbia jam į lūpas ilgu bučiniu. Kažkas išsmunka pro duris Nikò už nugaros ir atsitrenkia į jį.

– Atleiskite, – sako jis ir pasitraukia.Nikò vėl pasižiūri į porelę. Moteris palengva nueina. Vyras

persibraukia ranka per plaukus ir patraukia prie Nikò. Tai Fi-lipas. Nikò pirmiausia šauna mintis apie Šantalę – įdomu, ar ji matė bučinį? Jis meta žvilgsnį į kavinę – Šantalė jau čia, ji sėdi įsitaisiusi lauke prie staliuko ir skaito knygą. Nikò giliai įkvepia.

Po sekundės ir Filipas prisiartina, baksteli jam į ranką.– Vėluoju, žmogau, – prancūziškai sako Filipas. – Užsakyk

man espreso.– Bus padaryta, – pažada Nikò.Filipas neria į kalbų mokyklą ir durys jam už nugaros užsi-

veria.Nikò, Filipas ir Šantalė drauge geria kavą pirmadieniais ir

penktadieniais, mokykloje pasiėmę jiems pamokoms paskirtas užduotis. Mokykloje yra ir daugiau prancūzų kalbos mokyto-jų, jie veda tradicines pamokas, o ne individualius užsiėmimus; dauguma jų – vyresni vyrai ir moterys, regis, nieko bendra netu-rintys su šia trijule, nors kartais Nikò svarsto, kas jį patį gali sieti su Filipu. Ko gero, vienintelis dalykas – aistra Šantalei.

Nikò nuskuba į kavinę. Iš tolo mato dailią Šantalės kaklo lini-ją jai palinkus prie knygos, skėtis stovi atremtas šalia, o megzti-

8

9

nis tvarkingai užsagstytas. Prisimena ją lovoje praėjusią savaitę, kai juodu pasimylėjo – jos plaukai pasklidę ant pagalvės, kūnas nubertas prakaito lašeliais, bruožai sušvelnėję. Visai kitas žmo-gus. Jis troško jų abiejų.

Palinkęs pabučiuoja į abu skruostus ir įsitaiso ant kėdės greta. Užuodžia jos kvepalus, kurie kažkodėl primena jam Viduržemio jūrą, ir apima keistas jausmas, tarsi bristų į vėsų vandenį. Apsidairo aplinkui – kavinėje pilna žmonių ir triukšminga, o visi pokalbiai at-rodo pernelyg garsūs ir skuboti. Kažkoks vyras šūkteli automobilio vairuotojui, šis atsakydamas užgula garso signalą. Nikò įsivaizduo-ja kitą kavinę, kur nors Provanse. Važiuokime prie jūros, pasakytų.

Jis nugara pajunta pro debesis išlindusios saulės šilumą. Šan-talė pakelia galvą ir pažvelgia į jį, lyg norėtų perskaityti mintis. Jiedviem mylintis ji užsivertė jį ant savęs taip, kad tarp jų neliko nė menkiausio tarpelio. Dabar jis trokšta ją paliesti. Pirma lūpas, kuriose matyti šypsenos užuomina. Jos lūpos putlios ir jis paste-bi, kad padažytos. Ar ji visada dažosi lūpas?

– Filipas vėluoja, – sako prancūziškai Nikò. – Netrukus pa-sirodys.

– Žinoma, – pritaria Šantalė.– Ar tu ir vėl su tuo amerikiečiu? – klausia jis.– Paskutinė diena, – paaiškina ji Nikò. – Todėl man truputį

liūdna.– Jis pavogė tavo širdį?Ji purto galvą.– Net nebandė.– O jeigu būtų pabandęs?– Jis – laimingai vedęs vyras, – sako ji. – Tokių nedaug. Gera

bent retkarčiais sutikti.Nikò įsivaizduoja Šantalę sėdinčią kabriolete greta jo tarsi

jauną Katriną Deniov, šaliu persirišusią plaukus, jie jūros pa-krantėje, kelias vinguriuoja per žalias kalvas, oras net tirštas nuo levandų aromato.

9

10

Pasirodo padavėjas. Jis jaunas, nuobodžiauja ir atsiduoda praėjusios nakties girtuoklystėmis. Nikò norėtų pasiūlyti tam vaikiui traukti namo ir nusimaudyti po dušu. Apsidairęs po ka-vinę suvokia, kad dauguma klientų taip pat jaunesni už jį. Jam trisdešimt dveji – ir kada gi spėjo pasenti? Nikò užsisako café crème ir puodelį espreso Filipui. Padavėjui nuėjus pamojuoja ranka vaikydamas tvaiką.

– O tu? – teiraujasi Šantalė. – Kas šiandien laukia tavęs?– Moteris. Nežinau, jauna ji ar sena. Taip pat amerikietė.

Prancūzų kalbą moka gerai.– Tau pasisekė.– Pasirodo, ji vidurinės mokyklos prancūzų kalbos mokytoja.

Kam prancūzų kalbos mokytojai reikia kalbos mokytojo dienai?– Visai netrukus sužinosi.Šantalė užsikiša plaukus už ausų. Ji taip pat atrodo vyresnė

nei kėdėse nerimstančios mergaičiukės, kurios maigo mobiliuo-sius telefonus ir kikena su draugėmis. Nikò išgirsta spigų vienos merginos balsą. Mais non, c’est pas possible! – rikteli ji ir trenkia vaikinui per veidą. Vaikinas palinksta į priekį ir nykščiu per-braukia merginai per lūpas. Nikò nusuka žvilgsnį. Pasižiūri į espresą siurbčiojančią Šantalę. Jai dvidešimt aštuoneri. Palyginti su tomis mergaitėmis, ji – moteris. Ir vėl užsigeidžia ją paliesti. Žiūri į ramiai ant stalo gulinčius jos pirštus. Ji mūvi paprastą sidabrinį žiedą, tokį lengvai galima supainioti su vestuviniu.

Pasisiekęs jos ranką Nikò prisitraukia arčiau savęs. Ant žiedo kažkas išgraviruota. Pagaliau pastebi, kad tai vijoklis apsivijęs jos pirštą.

– Man patinka, – sako jai.– Tai sulaužytas pažadas, – atsako Šantalė.Jis laukia, kol ji paaiškins, o jos ranka degina jam delną. – Filipas jį man padovanojo, – paaiškina Šantalė ir ištraukia

ranką.Nikò pažvelgia kitapus gatvės. Filipo vis dar nematyti.

11

– Turiu naujienų, – sako. Nori papasakoti, kol nepasirodė Fi-lipas. Pasilenkia ruošdamasis pasidalyti paslaptimi. Dar niekam to nesakė. – Vakar pardaviau savo eilėraščių rinkinį!

– Valio! – šūkteli Šantalė ir išpučia akis. – O aš nė nežinojau, kad rašai eiles!

– Nedaug kam apie tai sakiau. – Iš tiesų savo kūrybines as-piracijas jis buvo atskleidęs tik tėvams, kurie paaimanavę patarė verčiau jau jų išsižadėti ir atsiduoti rimtai karjerai. Todėl vakar ir nepranešė jiems žinios. Be to, nebuvo tikras, ar jiems patiks jo eilės, kai pagaliau perskaitys.

– Apie ką rašai? – klausia Šantalė. Jos veidas nušvinta – štai šita Šantalė ir pakerėjo jį prieš kelias savaites, moteris, kuri iš-klausė ilgo pasakojimo apie jo pirmąją merginą iš Normandijos ir be galo šiltai pasiteiravo: „Ar ji visada bus tavo didžioji meilė?“ „Ne, – atsakė jis tada. – Tikiuosi, kad ne.“ Nikò nepasakė: „Gal-būt tu būsi mano didžioji meilė.“

– Tai eilėraščių ciklas, pasakojantis vis tą pačią istoriją. Ber-niukas pagrobiamas iš namų. Jo nėra dvidešimt keturias valan-das. Kiekvienas eilėraštis – nauja versija to, kas nutinka jam per tas dvidešimt keturias valandas.

– Kas buvo pagrobtas? – klausia Filipas kritęs į kėdę prie jų mažo apskrito staliuko. Savo krepšį jis pasistato ant žemės šalia kėdės.

Nikò pajunta, kaip įsitempia krūtinė – prarado galimybę pa-pasakoti jai daugiau.

– Ar tu buvai pagrobtas? – teiraujasi Šantalė.– Aš tik apie tai parašiau, – sako Nikò. Kitą kartą jis parodys

Šantalei savo eilėraščius. Papasakos istoriją apie savo rūsyje pra-leistą dieną. Akimirką pajunta siaubą, su kuriuo taip ilgai gyve-no. Jis – vaikas, stovintis medinių vyno dėžių bokšto viršūnėje. Oras kvepia žeme, bulvėmis ir vynu. Žiūri pro skylę virš rūsio durelių ir mato kojas policininko, daugybės policininkų, juodi sunkūs jų batai trypia pažliugusį molį. Net dabar, praėjus dau-

12

geliui metų, jis nežino, ko bijo labiau: kad jį suras ar kad niekada nesuras.

Apie tą dieną Nikò niekam nepasakojo. Dabar parašė trisde-šimt eilėraščių, vis iš naujo kurdamas ir perkurdamas aną savo vaikystės patyrimą. Vakar telefonu jam paskambinusi redaktorė pasakė: „Ši knyga bus dovana mums visiems. Visi esame ką nors tokio patyrę vaikystėje. O tu turi ir prisiminimų, ir lakią vaiz-duotę. Kiekvieną dieną galima perkurti nesuskaičiuojamą dau-gybę kartų. Galiausiai nė patys nebežinome, kas tiesa. Bet juk viskas yra tiesa, ar ne? Tai aibė gyvenimo galimybių per vieną dieną.“

Nikò nežinojo, ką jai atsakyti. Dabar svarsto – ar ši knyga pa-dės jam išsilaisvinti? Po šitiek metų pats patyrimas jau mažai ką reiškia. Tačiau paslaptis pasidarė milžiniška, bjauri ir dvokianti. Jis išsikuopė ją ir sudėjo į eiles. Nejaugi ji tikrai galėjo pavadinti jo eilėraščius mielais? Žadą atimančiais? Nikò norėjo apie tai pa-pasakoti Šantalei.

– Ar tai koks nors detektyvas? Trileris? – klausia Filipas.– Kas tavęs šiandien laukia? – teiraujasi jo Nikò. Filipas pri-

sidega cigaretę.– Bof, – atsako jis. – Niekas. Vienuoliktą turiu savo nuolatinę

mokinę. Ir daugiau nieko. Klaveras stengiasi mane įsiutinti. Nori manimi atsikratyti, bet atleisti neatleidžia. Todėl vis kartoja, kad neturi man mokinių. Jau kaip mane užkniso ši mokykla. – Fili-pas išpučia dūmų srovę. Skruostai įdumba, veidas persimaino – akimirką jis atrodo susirūpinęs. Tada nusišypso ir vėl pasidaro gražus ir susitvardęs. Nikò mano, kad jis iš turtingos šeimos, nors vaikšto apsirengęs pigiais marškinėliais ir nudrengtais džinsais.

– Ketini ieškotis kito darbo? – klausia Nikò Filipo.– Ketinu dėmesį skirti muzikavimui. Turiu įdomesnių užsi-

ėmimų nei būti aukle kažkokiai amerikietei mergelei, nesuge-bančiai išasmenuoti veiksmažodžio „être“.

13

– Čia jis apie tą su papais, – paaiškina Šantalė.– Aaa, – numykia Nikò. Filipas guodėsi, kad jei ne krūtys,

niekaip neištvertų su ta moterimi dviejų valandų pamokos.Nikò žiūri į Filipą su Šantale, sėdinčius kitoje staliuko pusėje,

ir pastebi, kad kažkas ne taip: Šantalė truputį pasisukusi su kėde nuo Filipo. Nežiūri į jį. Įdomu, ar ji matė Filipą bučiuojantis?

Filipas su Šantale meilužiai ir Nikò tai žino. Vis dėlto sunku tuo patikėti dabar, kai jau praleido su jais šiek tiek laiko. Juodu kaip diena ir naktis. Ir kuo tamsūs Filipo gyvenimo užkaboriai patraukė Šantalę? Bet tada Nikò prisimena, kaip pirmą kartą juos pamatė mokyklos darbuotojų susirinkime. Jie stovėjo kabineto gale prie sienos. Filipas buvo apkabinęs Šantalę, o ši atsišliejusi į jį nugara. Abu atrodė vangūs ir svajingi, lyg visą dieną drauge praleidę lovoje ir tik paskutinę minutę užsimetę drabužius ir at-skubėję į susirinkimą. Kol mokyklos direktorius bambėjo kažką apie japonų kalbos mokymo iššūkius, Filipas šnabždėjo Šantalei į ausį, ji užsimerkė, ranka nusliuogė Filipui už nugaros, o lūpos prasižiojo, atrodė, tuoj išleis garsą, pernelyg intymų tokiai viešai vietai. Nikò prisimena pagalvojęs: noriu ją pažinti.

O dabar jie abu žvelgia į jį iš kitos staliuko pusės tarsi kažko laukdami.

– Ar pakankamai intensyviai koncertuoji, užsidirbi pragyve-nimui? – klausia Nikò. Jis nieko nenutuokia apie Filipo muzikinę veiklą.

– Vakar vakare patikrinau vieną vokalistę, – sako Filipas. – Tai bent pavarė.

– Todėl tu ją išdulkinai, – pareiškė Šantalė.Nikò dar niekada nebuvo girdėjęs Šantalės besikeikiančios.

Pagaliau Šantalė ir Filipas dėbteli vienas į kitą. Geriau jau manęs čia nebūtų, mąsto Nikò.

– Sapnavau tave praėjusią naktį, – prisipažįsta Filipas. – Sto-vėjai Eliziejaus laukų viduryje. Nuoga. O minia turistų sveikino tave ir mėtė po kojomis monetas.

14

– Praėjusią savaitę permiegojau su Nikò, – rėžia Filipui Šan-talė.

Nikò žiūri į Filipą, bet nieko nesako. Šito jis nesitikėjo. Tai, kas tąnakt nutiko su Šantale, buvo taip asmeniška, taip intymu ir santūru, kad jis nemanė, jog ji galėtų pasisakyti Filipui.

– Nieko baisaus, žmogau. Nekaltinu tavęs. Ji karšta. Tik pa-žvelk. Gali pamanyti, kad ji įsitempusi kalė. Bet ji išties karšta.

– Filipai, – sako Šantalė. Jos balsas graudus.Nikò prisimena, kaip jį nustebino Šantalės oda. Tą naktį lai-

veliui siūbuojant ant bangų, o vasaros mėnesienai skverbiantis pro liuką jis iš lėto ją nurengė. Tikėjosi rasti visai ką kita – baltą, saulės nepaliestą odą ir ištįsusį liesą kūną. Tačiau Šantalės oda buvo įdegusi, o kūno linijos dailiai apvalios. Ji gulėjo ant šono ir juodu žiūrėjo vienas į kitą. Jis laukė, kol ji sustabdys jį, kol apsi-galvos ir paprašys išeiti, tačiau įdėmiu žvilgsniu, žaisminga šyp-sena ir tyla Šantalė davė jam leidimą. Jis perbraukė pirštu išilgai banguojančio jos kūno, nuo kaklo link peties, liemens, klubo ir per visą jos nuostabią koją. Šantalės peizažas, pagalvojo.

Seksas iš keršto, priminė jis sau. Šantalei nereikėjo pamatyti to, kas šįryt vyko ant gatvės kampo, kad patvirtintų, ką jau žinojo.

– Papasakok mums apie savo knygą, Nikò, – prašo Šantalė.Jis nustebęs pasižiūri į ją. Šantalė prisiverčia nusišypsoti. Ar

jis prarado ją? Žinoma, kad prarado. Juk niekada net neturėjo.– Ne dabar, – sako Nikò. – Šįvakar. La Forêt restorane nupirk-

siu butelį šampano.Jis prisimena, kokią euforiją vakar sukėlė redaktorės skam-

butis. Papasakosiu Šantalei, tuojau pat pagalvojo. Ir visą ilgą be-miegę naktį svajojo, kaip ją pradžiugins jo naujiena. Įsivaizdavo subtilius Šantalės klausimus, susižavėjimą, didesnę jos pagarbą. Savo eiles Nikò kruopščiai slėpė ir saugojo, o dabar, užuot, kaip tikėjosi, mėgavęsis jį užplūdusiu išdidumu, jaučia keistą prara-dimo jausmą. Nejau manė poezija galįs ją pavergti? O gal kvailai vylėsi pavergęs per vieną naktį aistringu seksu?

15

– Susitinkame septintą? – klausia ji. Žinoma. Penktadieniais vakare jie visada susitinka. Bet dabar viskas kitaip.

Pasirodo padavėjas ir sustato ant staliuko jų kavą.– Du sucre, – sako Filipas. Padavėjas nuolat pamiršta atnešti

cukraus.– Ar ateisi? – klausia Šantalė Filipo, padavėjui nužingsniavus.– Šįvakar? Kas žino. Iki vakaro tu jau gali būti pabėgusi su

savo amerikiečiu, – atrėžia Filipas.– Užteks, – sako Šantalė užčiaupdama jį lengvu rankos mostu.Pribėgęs padavėjas pastato ant stalo cukrinę su gabaliniu cu-

krumi. Filipas įsimeta tris gabalėlius į puodelį. Visi gurkšnoja kavą. Nikò pažvelgia į jauną porelę prie gretimo staliuko – dabar jie bučiuojasi.

Pagaliau Šantalė pakelia akis į Nikò ir taria:– Būtų puiku išgerti šampano.– Tai susitinkame septintą.– Aš irgi ateisiu, – pareiškia Filipas ir taukšteli tuščią puodelį

ant stalo.Nikò žvilgteli į Šantalę. Ji pasiunčia jam paslapčių kupiną

šypseną. Jam? Juk jis net nepažįsta jos, žino tik tiek, kiek patyrė per tą vieną meilės naktį, ir nuo tada kasdien trokšta vis daugiau. Ar tikrai trokšta vis daugiau jos? Net to gerai nežino. Jis juk tik sukčius, poetas, nesusigaudantis savo paties aistrose. Gal jis ilgisi aistros? Ne, trokšta tik meilės, patikina save Nikò.

– Aš pavargau nuo Paryžiaus, – sako Šantalė.– Kodėl? – klausia jis.– Čia per daug triukšmo. Pernelyg slogu. Kartais atrodo, kad

man trūksta oro.Nikò apsidairo. Išilgai rue de Paradis mato tarp gyvenamųjų

namų įspraustas tabac, papeterie ir plombier. Ši gatvė tokia kaip beveik visos kitos Paryžiaus gatvės, vis dėlto jam patinka, kaip prašvitusi saulė atsimuša aukštuose devynioliktojo amžiaus pa-statų languose, kaip gatvėje išsibarsčiusios kavinės, kaip pro šalį

16

srautu plūsta pėstieji, jie skuba ir yra nekantrūs. Paryžius pake-rėjo jį nuo tada, kai sulaukęs aštuoniolikos jis išvyko iš Norman-dijos ir ten nebegrįžo. Jam patinka net tas negailestingas lietus. Šiandien, nors dangus ir giedras, jis vis tiek laukia audros. Lie-tus jam tinka – laisvadieniais sulaiko jį namie, tada jis rašo ir klausosi džiazo. Bet Šantalė tikriausiai nepakenčia tokio oro. Ji gimusi saulėkaitai.

– Aš vykstu į Londoną, – sako Filipas. – Rugsėjį.– Nieko man nesakei, – šnibžda Šantalė.– Koncertuosime ten... nežinau, gal net ir pasiliksiu. Ko gero,

Londone įrašysime bandomąjį albumą. Mano būgnininkas ten turi draugą, kuris tikriausiai įleis mus į studiją.

– Šaunu, – sako jam Nikò.Filipas dėbteli į jį.Nikò pasirausia kišenėje, ištraukia porą eurų susimokėti už

kavą.Šantalė žvilgteli į laikrodį. Ieškodama rankinėje pinigų sako:– Kraustyčiausi į kokią nors šiltesnę vietą. Kur labai daug ža-

lumos.Metęs ant stalo kelias monetas Filipas greitai nueina, per petį

permestas krepšys daužosi jam į nugarą. Nė neatsisveikina.– Kodėl pasakei jam? – klausia Nikò Šantalės.– Atleisk.– Maniau, tai tik tarp mūsų.– Taip nebūna.– Kaip nebūna? – Jis bando pažvelgti jai į akis, tačiau Šantalė

palenkusi galvą teliūškuoja puodelyje paskutinį gurkšnį espreso. – Visi su savimi į lovą pasiimame daugybę žmonių. Niekada

nebūname ten vieni.– Jis įsiutęs.– Todėl, kad pakeičiau taisykles. Neturėčiau žaisti tokio pat

žaidimo, kokį žaidžia jis.– O dabar? Kokį žaidimą dabar žaidi?

Šantalė pakelia akis. Ištiesia ranką ir paliečia jam skruostą. – Nežinau. Filipas pavertė mane kitu žmogumi. Norėčiau ir

vėl tikėti meile.Tą naktį pasimylėję juodu dar ilgai gulėjo lovoje ir kalbėjosi.

Kai Nikò papasakojo jai apie savo mokyklos meilę, kaip jie vidu-ry nakties išsliūkindavo iš namų ir miegodavo kluone ant šieno, Šantalė jam pasakė: „Pirmoji meilė išmoko mus mylėti. Tau labai pasisekė. Dauguma iš mūsų ilgus metus bandome išmokti my-lėti.“

Nikò žino, kad Šantalė tiki meile. Bet tą naktį ji buvo girta, išdavė savo vaikiną, todėl nori užmiršti tai, ką juodu padarė.

Atsistojusi ji susirenka daiktus. Persimetusi rankinę per petį patraukia link metro stoties. Grįžteli atgal.

– Man jau gana viso šito, – pareiškia ji. – Esu pasiruošusi bet kam, ką man atneš ši diena. Tada žaviai nusišypso ir ta jos šyp-sena sklidina vilties, kad bus kaip nors kitaip ir su kuo nors kitu.

Nikò nulydi ją žvilgsniu. Stengiasi kuo ilgiau nepaleisti iš akių. Saulė pasislepia už debesies, netrukus vėl pasirodo ir iš-maudo gatvę spinduliuose. Šantalė dingsta duryse į metro sto-tį. Nikò išsitraukia iš užpakalinės kišenės popieriaus lapą ir iš-lanksto. Džousė Felton. Pažvelgia į laikrodį. Jau laikas.

18

Džousė ir Nikò

Džousė nustebusi, kad jos mokytojas yra vyras, kad jis jaunas, be to, stulbinamai gražus. Jau svarsto, ar nevertėtų grįžti į biurą tame siaubingai šiuolaikiškame pastate ir pasakyti tai perkaru-siai mergelei priimamajame, kad ji suklydo, kad mokytojo vienai dienai jai visai nereikia, kad ji nori grįžti į viešbučio kambarį gerti degtinės su oranžadu.

Mokytojas paspaudžia jai ranką ir Džousė nustemba, kokia ji šilta – jau daug dienų ją purto šaltis. Atitraukia ranką it nu-svilusi.

– Tai jūs prancūzų kalbos mokytoja, – sako jis prancūziškai.– Oui, – atsako ji. – Bet jau labai seniai kalbėjau prancūziškai

su kuo nors, išskyrus paauglius amerikiečius.Nesako: „Jau labai seniai iš viso kalbėjau.“Mokytoją dienai nusisamdyti ji sugalvojo tik vakar, kai su-

sigriebė per tris dienas Paryžiuje teištarusi vos kelis žodžius – užsisakydama prancūzišką ragelį, taurę vyno ir viešbučio kam-barinės prašydama papildomo rankšluosčio. Staiga mintis, kad visą dieną teks palaikyti pokalbį, ją išgąsdina. Nesijaučia galinti kalbėtis.

19

– Į Paryžių atvykote su reikalais ar savo malonumui?Keblus klausimas. Neturi ji čia reikalų, neieško malonumų.

Prieš tris savaites Džousė metė darbą. Prieš tris savaites mirė vy-ras, kurį ji mylėjo.

– Atvykau čia pirkti batų, – pagaliau sako.Jis pažvelgia jai į pėdas. Džousė avi raudonus Converse sport-

bačius – visada avėjo tokius batus. Mokiniams jos batai patiko. Buvusiems jos vaikinams, dykaduoniams ir visiems kitiems jos batai patiko. Bet Saimonas norėjo, kad ji įsigytų suaugusiųjų batus: kurpaites su trijų colių kulniukais, basutes su dirželiais, raudonus smailianosius. Todėl nupirko jiedviem lėktuvo bilietus į Paryžių.

– Vadinasi, vaikščiosime po parduotuves, – pareiškia moky-tojas.

– Ne, aš tik...– Nėra jokio reikalo sėdėti kabinete, – sako jis. – Paryžius

mūsų kabinetas.Jis dairosi aplinkui, o Džousė spaudžia delnu skrandį, kurį

negailestingai tampo spazmai. Visai nenori apsivemti, kaip va-kar metro. Dar viena priežastis grįžti į viešbučio kambarį ir pa-sislėpti po suplėkusiais patalais.

– Važiuosime autobusu, – sako mokytojas. – Daugiau matysi-me, turėsime daugiau apie ką pasikalbėti.

Jo entuziazmas ją žudo. – Beje, aš Nikolas. Vadink mane Nikò.– Džousė, – prisistato ji.– Džousė, – pakartoja jis šypsodamasis, tarsi ką tik būtų išsi-

aiškinęs kažkokį nuostabų dalyką. – Eime pirkti batų.

Važiuodama autobusu Džousė paskęsta prisiminimuose. Tai nu-tiko prieš šešis mėnesius. Ji stovėjo mokyklos scenoje ir su vienu iš savo mokinių repetavo spektaklio sceną. Džousė pakėlė akis, kai atsivėrė ir vėl užsivėrė durys, į teatro salę įleisdamos blyksnį

20

šviesos, ir jai pavyko akies krašteliu pamatyti aukštą vyrą juodu kostiumu. Sidabriniais plaukais. Tada vėl užgulė tamsa.

Ji pasisuko į scenoje stovintį berniuką.– Na, pirmyn. Pabandyk dar kartelį, – švelniai paragino.Tačiau berniukas stebeilijo į tamsą salės gilumoje. Dabar savo

tekstą jis kartojo pašnibždomis. Išsirink drovų berniuką, pasta-tyk jį ant scenos – ir kas nutiks? Jis ras vidinės jėgos ir pasikeis bendraamžių akyse? Ką ji sau manė pagrindiniam vaidmeniui pakviesdama Bredį? Manė gelbstinti jį, ne kitaip. Tačiau Bredis, kad ir koks žavus, mielas ir protingas būtų, neįstengia išrėžti savo teksto ir nepajėgia garsiai pakštelėti į lūpas žavingajai Gly-nisei Džilmor.

– Tėtis, – išlemeno berniukas. Džousė pažvelgė į salės tamsą. Tas vyras kažkur ten sėdi. Kad

jį kur velniai.– Bredi. Nekreipk dėmesio į tėtį. Turime dar penkiolika mi-

nučių.Bredis pažvelgė į ją didelėmis baimės pilnomis akimis. – Negaliu to padaryti, kai jis čia.Džousė priėjo prie jo, stovinčio ant scenos. Bredis glaudėsi

prie akmens iš papjė mašė, tarsi šis galėtų jį paremti. Reikėjo pa-rodyti berniukui, kad scenoje jis turi elgtis kaip šeimininkas ir nesistengti pasislėpti už dekoracijų.

– Jis gali čia ateiti ir premjeros vakarą, – pasakė ji tyliai. – Kaip ir daugybė kitų žmonių. Aną erdvę tu turi pamiršti. Svarbu tik tai, kas vyksta čia.

Bredis linktelėjo. Ilgi tiesūs plaukai krito jam ant veido tar-si kokia uždanga. Tokį vaikiną ji būtų įsimylėjusi mokydamasi vidurinėje. Galbūt dėl to jį ir pasirinko. Dvidešimt septynerių metų, o vis dar elgiasi kaip paauglė.

– Pabandyk dar kartą pasakyti tekstą. Man.Jis linktelėjo. Neatitraukė nuo jos žvilgsnio. Įkvėpė gurkšnį

oro. Ir sušnibždėjo:

21

– Negaliu pasakyti jums tų žodžių. Negaliu jų pasakyti nie-kam.

Mylėk mane. Mylėk mane. „Kartok ir kartok tai, – vėliau sa-kys ji Bredžiui. – Tark taip, tarsi lieptum jai paklusti.“

Bet tada, salėje sėdint jo tėvui, Džousė sušnibždėjo:– Eik namo. Rytoj padirbėsime ilgiau.

– Mano sūnus įsitikinęs, kad jūs nuostabi, – pasakė vyriškis. Jis žvelgė į ją savo žaliomis akimis, o ji žiūrėjo jam į lūpas, paskui į „V“ formos megztinio iškirptę. Pilko megztinio po juodu švarku. Sidabriniai plaukai ant sprando susiraitę. Džousė neturėjo kur dėti akių.

– O aš manau, kad jis labai neblogas.– Jūs mokote prancūzų kalbos ir vaidybos? – paklausė jis.– Mokau prancūzų kalbos ir sukinėjuosi teatre.Jis nusišypsojo. Buvo gražus – toks kurią nors dieną gali būti

Bredis. Tačiau šis aukštas drąsus vyras tikriausiai niekada ne-buvo drovus ir mielas. Ar todėl Bredis neįstengė suvaidinti savo vaidmens scenoje?

– Saimonas, – prisistatė vyras tiesdamas ranką.– Džousė. – Paspaudusi jam ranką ji pajuto, kad jo delnui pri-

siglaudus prie josios tarp jų šmėstelėjo lyg ir kažkokia paslaptis.– Ar jis įveiks? – paklausė Saimonas mostelėjęs į sceną. Bre-

dis buvo nuėjęs pasiimti knygų ir švarko. Juodu stovėjo beveik pačiame salės gale. Džousė buvo pamiršusi įjungti šviesą. Tamsi salė, medžiu kvepiančios naujos dekoracijos, į tolį nusidriekusios tuščių kėdžių eilės – Džousė jau tada jautėsi taip, tarsi jie darytų ką nors neleistina.

– Įveiks, – sumelavo ji.– Vadinasi, jūs išties puiki, – pasakė Saimonas.– Tėti! – šūktelėjo Bredis šuoliuodamas laiptais į viršų.– Buvo malonu susipažinti, – pasakė Džousė ir pasisuko eiti.– Palaukite, – paprašė Saimonas.

22

Laukti ji negalėjo. Iš jaudulio gniaužė kvapą.– Gero judviem vakaro, – palinkėjo ir išmovė pro duris.Mylėk mane. Džousė buvo užklupta netikėtai, taip vėliau ir

pasakė savo draugei Vitnei. Koridoriuje ji atsišliejo į sieną prie krūtinės spausdama scenarijų. Kažkokio berniūkščio tėtis. Vie-na šelmiška šypsena – ir ji iki ausų įsimylėjo.

– Nė negalvok apie tai, – perspėjo ją Vitnė.– Daugiau apie nieką nebegaliu galvoti, – tą vakarą pareiškė

ji telefonu draugei. – Metu mokyklą ir įsirašau į Taikos korpusą.– Tu juk nieko nepadarei, – priminė jai Vitnė.– Šįvakar jis paskambins, – pasakė jai Džousė.

– Be jokios rimtos priežasties tau paskambinau, – prisipažino jis.– Neturiu rimtos priežasties su tavimi kalbėtis, – atsakė ji.Kurį laiką abu tylėjo. Džousė jau prieš valandą atsigulė į

lovą ir audė mintį apie jį: jo žodžius, jo akis, kaklą ir „V“ formos megztinio iškirptę, jautėsi išsekusi, tarsi sumušta. Kai telefonas suskambėjo, jos ranka akimirksniu atsidūrė ant ragelio.

– Paprastai aš taip nesielgiu, – pasiteisino jis keistai netvir-tu balsu. – Neskambinėju moterims, ypač savo sūnaus mokyto-joms, į namus naktimis.

– Tu vedęs.– Aš vedęs.– Tada įsirašau į Taikos korpusą. Nusprendžiau šįvakar.– Ar galime pasimatyti prieš tau išplaukiant?Juk galėjo pasakyti „ne“. Galėjo pasakyti: „Prarasiu darbą.

Prarasiu save.“ Bet atsakė – „taip“. Taip.

– Kaip susiklostė, kad tapai prancūzų kalbos mokytoja? – klausia mokytojas.

Nikò. Jo vardas neužsilaiko, visai kaip ir jos dėmesys. Nikò vis kalba, autobusas darda sausakimšomis gatvėmis, keleiviai įlipa ir išlipa stumdydami juos, sudvisęs oras pakvimpa dešre-

23

lėmis, o retkarčiais, kai jis liaujasi kalbėti, ką nors pasakyti rei-kia ir jai. „Juk anksčiau tai būdavo visai lengva, – primena sau Džousė. – Išties man puikiai sekdavosi.“

– Mano tėvai nebuvo labai turtingi, – pasakoja ji mokytojui prancūziškai. Juodu su Nikò kalbasi tik prancūziškai ir ji stebi-si, kaip natūraliai einasi, tarsi svetimos kalbos žodžius rasti jai dabar būtų lengviau nei gimtuosius. – Mes niekada nekeliauda-vome. Perskaičiau knygą apie jauną merginą Paryžiuje ir pano-rau būti ta mergina. Todėl ėmiau studijuoti prancūzų kalbą, tarsi prakalbusi kita kalba galėčiau pakeisti savo gyvenimą.

– Ar pavyko?Džousė pažvelgia į jį.– Ne, – atsako. – Bet galbūt pamėginsiu dar kartą.– Ar tai pirmoji tavo kelionė į Paryžių?– Taip, – meluoja ji. Čia praleido trečią studijų kursą, tačiau

jaučiasi pernelyg pavargusi pasakoti. O ir nėra ką apie tuos me-tus pasakoti, jeigu nenori atvirauti apie vaikinus, seksą, hašišą ir pagirias.

– Atvykai viena? – klausia jis.– Ne, – toliau riečia ji. – Mano draugė Vitnė leidžia laiką

meno galerijose. Anksčiau Džousė niekada nemeluodavo, o dabar melas pats

sprūsta iš lūpų. Vitnė negali pakęsti Paryžiaus, negali pakęs-ti meno galerijų, tiesą sakant, dabar ji negali pakęsti ir pačios Džousės. „Jeigu su juo permiegosi, – pareiškė Vitnė kitą rytą, kai Džousė pasakė susitinkanti su Saimonu išgerti, – aš pasitraukiu. Jis vedęs, senas, be to, tavo mokinio tėvas. Neketinu sėsti su ta-vimi į šį meilės traukinį, mergyt. Ir neketinu pulti į pagalbą, kai jis nusivers nuo bėgių.“

Nusivertė.– Paryžius tau patiks, – begaliniu optimizmu trykšta moky-

tojas. – Aš tuo pasirūpinsiu.Džousė nustebusi žiūri į jį.

24